Darbostogos 2. Kai gimsta draugystė 



Būtent draugystei šį įrašą norėtume dedikuoti labiausiai!  ❤️

Paysera įmonių grupėje dirba daugiau nei 160 žmonių – trijuose skirtinguose Lietuvos miestuose, dar Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje ir kitose šalyse. Natūralu, kad tokiame būryje yra žmonių, kurie nėra pažįstami ar kartais sutikus kolegą atrodo, kad nelabai turi ką jam pasakyti.. O visgi!


Draugystė ir geriausi kelionės momentai sudėti į video klipuką. Nieko nelaukiame ir kviečiame žiūrėti! 🎥


 



Apie viską nuo pradžių!

Turime kelis pagrindinius kriterijus, kaip atrenkami tie, kurie keliauja į darbostogas. ⬇

  • Pirmiausia, darbuotojas turi būti pradirbęs įmonėje bent pusmetį.
  • Antra, vienam darbuotojui – vienos darbostogos per metus. Iš viso į darbostogas vyksta apie 15–20 žmonių. Stengiamės, kad jie būtų iš kuo daugiau skirtingų skyrių, miestų ir šalių.
  • Toliau sprendžia jau skyrių vadovai – siūlo tuos, kurie atrodo pasiruošę kelionei: puikiai tvarkosi su savo darbais, gali savarankiškai dirbti nuotoliniu būdu, atsižvelgiama ir į darbo įmonėje laiką – pirmenybė tiems, kas dirba ilgiausiai.

  • Visi puikiai suprantame, kad vienu metu visas skyrius išvykti negali, todėl nekeliame jokių dramų, jeigu šį kartą parinko ne mane. 👌

     

     


    Į Turkiją keliavo 18 žmonių. Iš visų trijų Lietuvos miestų ir trys bulgarai. Darbuotojai buvo iš pačių įvairiausių skyrių – nuo personalo, marketingo iki IT, klientų aptarnavimo ir pinigų plovimo prevencijos specialistų. Jau po visko ne vienas atviravo, kad pamačius keliaujančių sąrašą buvo aplankiusios dvejonės „Kaip čia dabar bus, nieko nepažįstu“?? O buvo taip gerai, kad net sunku patikėti! 😍 🤘

    Susipažinom, keli žmonės atsiskleidė visai kitomis spalvomis nei juos matydavome, iš pavienių žmonių tapome stipria vieninga komanda, rūpestis vienas kitu buvo neatskiriama kelionės dalis. Be to, dirbdami vienoje vietoje, turėjome galimybę realiai pamatyti vieni kitų darbus – įsitikinome, kad tie darbai labai skirtingi, bet tuo pačiu labai svarbūs ir reikšmingi bendram įmonės rezultatui. Šis suvokimas akimirksniu užaugino dar didesnę pagarbą ne tik vienas kitam, bet ir kiekvieno atliekamam darbui. Atsiradusį komandos ryšį puikiai iliustruoja bendros nuotraukos. O taip pat tokios mažos (o gal kaip tik didelės??) detalės kaip messenger’io grupės pavadinimo transformacija „Turkija 2019“ 👉 „Team awesome“.

     

    Kelionės įspūdžiai 


    Pirmoji pažintis su Turkija 

     

    Pirmasis kelionės taškas – Stambulas. ✈️Į jį atskridome šeštadienį. Po praeitų darbostogų buvome nusprendę keliauti tik savaitgaliais, tad pirma diena buvo labai intensyvi – ne tik skrydis, bet ir kelionė po žymiausius miesto lankytinus objektus, nes kitą dieną laukė kelionė toliau. Aplankėme mėlynąją mečetę ir dar kelias vietas, vakare plaukėme Bosforo sąsiauriu ir grožėjomės naktiniu Stambulu, mėgavomės nuostabiai skania vakariene (negalime nepagirti šios šalies virtuvės – ir skanu, ir nebrangu, ir platus pasirinkimas). 🍽️

     


    Darbo savaitė Kemere

     

    Kitas kelionės taškas – mažas, iš vienos pusės kalnų, iš kitos – žydrų Viduržemio jūros paplūdimių apsuptas Kemero miestelis. Čia praleidome pirmąją darbostogų savaitę. Daugiausiai dėmesio skyrėme darbui. 🌊💻 Turėjome vieną bendrą susitarimą, kad per dieną dirbame 8 val. Kaip tas sutartas valandas kas dirbs, kiekvienas sprendė pats: buvo tokių, kurie kėlėsi labai anksti ir eidavo pasitikti saulės (ar keltumėtės kada Lietuvoje 5 val., kad pasitiktumėte saulę?)🌄, bėgimo entuziastai dar prieš darbų pradžią prabėgdavo krosiuką, o tada šokdavo į jūrą atsigaivinti, per patį karščio piką pertraukėlės buvo neišvengiamos – jos vyko baseine ar paplūdimyje. Vienas įsimintiniausių vakarų čia, kai po vakarienės geriant tradicinę arbatą suskambo muezinų dainos – apie dar labiau turkišką akimirką negalėjom ir svajoti.

    Didžiausi pagyrimai keliauja viešbučiui ir jo personalui (apsistojome „Doc’s“ – tikrai rekomenduojame)! Viešbutis buvo be galo jaukus, nedidelis, tad praktiškai gyvenome vieni. Vakaronės prie baseino su stalais nukrautais saldžiausiais arbūzais ir kitais vietiniais gardumynais buvo tokios malonios, kad net nelabai kur ir norėjosi eiti. Gyvendami čia įsitikinome nepaprastu turkų svetingumu ir nuoširdumu, viešbučio personalo aptarnavimas – 10 balų. 🙏 

     


    Nuotykiai, kurių ilgai nepamiršime ⛰🚣 

     

    Didieji nuotykiai laukė susiruošus į kalnų žygį – kopėme į miesto pakraštyje esantį kalną (~ 300 m. aukštis). Kopėme po darbo, jau vakarėjant. Pirmoji grupė vieną dieną, antra – kitą. Pirmieji laimingai užkopė, pasidarė gražių nuotraukų ir plačiomis šypsenomis grįžo namo. 📸 🖖 „Smagioji“ dalis laukė tų, kurie kopė antrą dieną. Besileidžiant atgal jie suprato, kad kelias veda kažkaip ne taip, kol galiausiai priėjo kelio, o gal teisingiau takelio, pabaigą – skardį. Jau temo, tad eiti tokį ilgą kelią atgal atrodė per daug rizikinga. Priešakyje matėsi paplūdimys, tad visi nusprendė, kad geriausias variantas bus leistis kalnu į jį ir į viešbutį grįžti jau normaliomis miesto gatvėmis. Mhm... Gavosi taip, kad keliauninkai atsidūrė taip aukštai ir tokioje statumoje, be jokios galimybės apsisukti, kad teko lipti drebančiomis kojomis, kai kuriems ir su gerokai virš normos šokinėjančiu spaudimu, pirštų pagalvėlėmis bandant išsilaikyti virš skardžio. 👀 Visgi, vienas kitam padedant ir motyvuojant tikslas buvo pasiektas! 💪🎯 Po šių nuotykių visi draugiškai susigrūdę viename kambaryje žiūrėjome šiemet Oskarą laimėjusį dokumentinį filmą „Free Solo“, pasakojantį kvapą užimančią istoriją apie alpinisto kelionę. Šiandien galima pasidžiaugti, kad viskas baigėsi laimingai ir turime ką prisiminti. 😅

     

     

    Sekmadienį, keliaujant į galutinį kelionės tašką – Antaliją – sustojome išbandyti raftingo malonumų. Žiūrint iš šono, upė atrodė rami, matėm, kad labai norint, galima išlipti ir visiškai sausam. Mums, žinoma, taip nesinorėjo, o prie to nenoro prisidėjo ir instruktorius, kuris darė viską, kad upės vandens paragautume visi (dar lyg šiol mintyse skamba „Forward, forward! Right side, bye bye“ ir tik sekundžių klausimas, kada krenti iš plausto). 🚣Murkdytis 8 laipsnių vandenyje, kai lauke +32, gal ir ne pats didžiausias malonumas, bet kad geros nuotaikos užsikrovėme, tai faktas!

     

     

    Labas, Antalija!


    Antrą darbo savaitę leidome Antalijoje. Čia darbo ir laisvalaikio ritmas buvo labai panašus. Tačiau pati Antalija, kaip turistų pamėgtas kurortas, turėjo pasiūlyti daugiau pramogų bei lankytinų objektų. Vienas iš įspūdingesnių – Osmanų imperijos laikus menantis senamiestis (Kaleici), taip pat istorine relikvija laikomi Hadriano vartai, senasis uostas ir kiti. Ne kartą lankėmės turguje, kur prekystaliai nukrauti visokiais gardėsiais, akys raibsta nuo spalvų įvairovės. Mieste taip pat daug restoranų, ypač jūros gėrybių, tad vakarus leidome besimėgaudami vietiniais patiekalais, vis dažniau aplankydavo jausmas, kad kelionė artėja į pabaigą, tad iki išnaktų plepėdavome – taip norėjosi kuo daugiau laiko praleisti drauge. 🌙 

     

     

    Stebuklai Pamukkalėje 


    Atskiro pasakojimo verta mūsų paskutinė vietinė kelionė į Pamukkalę arba kitaip dar žinomą kaip „Medvilnės pilis“. 🏰 Tai žydro dangaus ir baltų stalagmitų kanjonų kontrastas, nuo kurio atsiveria tobulas peizažas. Nors buvo labai karšta, saulei spiginant žiūrėti į objektyvą praktiškai buvo neįmanoma, būtent čia užfiksuotos pačios gražiausios kelionės nuotraukos! 📸 Pakeliui į Pamukkalę patys drąsiausi išsimaudė šaltame Saldos ežere. Pats ežeras užima 4,370 ha plotą, o giliausia vieta siekia beveik 200 m, dugnas nuklotas gydančiu ir jauninančiu mėlynuoju moliu. Taip pat sustojome padegustuoti vietinių produktų – padažų, vyno, saldumynų, apsilankėm granatmedžių laukuose.🍇🥧🌳

     

     

    Beveik pabaiga 

    Pasikrovę geriausių įspūdžių pasitikome paskutinę dieną Turkijoje – tai buvo vienintelė diena be jokio plano, kai kiekvienas galėjome daryti ką norim: kas pirko lauktuves, kas mėgavosi paskutinėmis akimirkomis paplūdimyje, kas skubėjo krautis lagaminų, kai kurie kelionės finalui susiruošė užkopti ir į dvigubai aukštesnį kalną nei pirmasis – kopimas buvo fiziškai sunkus, kylantys gondola turistai per langus vis drąsino, tačiau pasiekus viršūnę tai buvo tobula kelionės pabaiga. ⛰️👌

     

     

    Laiminga reziumė 

    Tik dar kartą įsitikinome – darbostogos yra nuostabiai gerai! Visi grįžom laimingi, susidraugavę, pasiilgę ne tik kolegų, bet ir įprasto dienos ritmo, pradėjome vertinti tokius dalykus kaip greitas internetas ar ramus pasivaikščiojimas be kvietimų kažką įsigyti. Juokaujame, kad iš Turkijos Lietuvai parvežėme ne tik skanių lauktuvių, bet ir karštį su saule – gal net jo šiek tiek ir padauginome (kada birželį Lietuvoje fiksuoti +33??). 🌞😅

     


     


    Pasiteisino ir Balyje išmoktos pamokos. Pirmiausia, dėl interneto – nors Turkija atrodo artima šalis Europai, tačiau ir čia pasikliauti viešbučių internetu negalėjome, kaip ir buvom nusiteikę, pirkomės vietines SIM korteles ir naudojome savo internetą. Antra – darbo ir kelionių ritmas. Balyje buvo ir taip, kad keliavome darbo dienomis, o dirbdavome vakarais, o čia turėjome labai aiškų ritmą – darbo dienomis dirbame, vakare keliaujame vietoje, o savaitgaliais – didesnės išvykos ir pramogos. Nenukentėjo nei darbai, nei kelionės kokybė. Džiaugiamės vieni kitų požiūriu į darbą – jeigu dirbame, tai dirbame, jei pramogaujame, tai pramogaujame. Įsitikinome, kad esame komanda, kuri kartu gali labai daug.🤜🤛

    Parsivežti įspūdžiai dar tikrai ilgai aplankys mintyse, o už viską labiausiai džiugina užmegztos draugystės!❤️


    Kur toliau? Išduosime, kad ten, kur peizaže piramidės ir kupranugariai!🐪🐪